Šiais laikais neuropatologo, psichiatro, psichologo Zigmundo Froido (1856 m. gegužės 6 d. – 1939 m. rugsėjo 23 d.) mintys, vos prieš dvidešimt metų laikytos šventvagyste ir erezija, dabar visiškai laisvai egzistuoja gyvenime. O tokie terminai kaip id, ego, superego, Edipo kompleksas prigijo žmonių žodyne. Jis tapo psichoanalizės pradininku, kurią taikė savo darbe. Visos jo idėjos atrodo tokios natūralios, jog dabar keista, kodėl devynioliktame amžiuje buvo taip bijomasi atskleisti  psichines instinktų jėgas. Todėl būtina susipažinti su tų laikų požiūriu į psichologinius dalykus ir dar kartą atkurti prieškario dorybių sistemą ( Zweig 1999).

1

            Nuo pirmykštės bendruomenės iki elektros išradimo amžiaus žmonių kartos visais įmanomais būdais bandė užgniaužti elementarius žmogaus instinktus. Spartos laikais vyrai, dar būdami maži berniukai, būdavo atskiriami nuo motinų ir mokomi karo meno. Pagrindinis tikslas buvo tobulinti vyriškąją, karingą giminę, o laisvas ir nevaržomas geidulingumas trukdytų augti valstybinei jėgai. Vėlesniais laikais, ypač viduramžiais, didelę įtaką žmonių mąstymui darė bažnyčia, bandydama pažaboti bet kokį geismą ir versdama rinktis „dvasinės aistros idealą“( Zweig 1999).

            Devynioliktas amžius išsiskiria savo pramoniniu perversmu, atviru mėgavimusi, materializmu. Šis amžius garsėja savo demokratijos ir žmogaus teisių gynimu, tačiau vis dar egzistuoja sukaustymai mėgautis įvairiausiais malonumais. Naujųjų laikų valstybė nesirūpina vidine dorove ir individų tobulėjimu, kas anksčiau buvo bažnyčios rūpestis. Įstatymai liepa laikytis vien tik išorinių visuotinių elgesio normų. Žmogaus elgesys patampa kiekvieno asmeniniu reikalu, iš esmės visi daro, ką išmaną, tik apie tai negalima kalbėti viešai. Visa dorovės esmė netenka prasmės, nes dabar užtenka paslėpti tai, ko nenorima matyti ir problema nebeegzistuoja. Keista, kad proto šviesos, didžiųjų atradimų ir techninės pažangos amžiuje vyravo tokia niekuo nepagrįsta psichologija ( Zweig 1999).
             Visą šimtmetį vyravusias „dorybingas“ nuostatas sudrumstė jaunas gydytojas iš Vienos- Zigmundas Froidas (Sigmund Freud). Remdamasis savo atliekamais tyrimais, jis drąsiai pradėjo šnekėti apie isteriją ir jos priežastis, apie instinktų sutrikimus, susitelkimą ir galimą jų atpalaidavimą. Zigmundas Froidas žavi tuo, jog jis nesiekė sugriauti ar pakeisti nusistovėjusios tvarkos. Jis tiesiog sąžiningai dirbdamas savo darbą šnekėjo apie psichozių diagnozavimą ir jų priežastis. Anot Z. Froido neurozių kilmė yra lytinių geismų slopinimas, kas kėlė didelį nepasitenkinimą tarp jo bendraamžių. Nors visi giliai nujautė, jog seksualumas turi didelę įtaką žmogaus gyvenime, tačiau apie tai juk nepriimtina šnekėti garsiai, o ypatingai tokioje gerbiamoje Gydytojų draugijoje. Viskas paliekama prie kortų stalo ir mąsliuose žvilgsniuose. Kiekvienas išsilavinęs ir civilizuotas žmogus turi protu pažaboti bet kokius instinktus. Froidas prieštarauja tokiai ideologijai ir tvirtina, jog instinktų neįmanoma užgniaužti ir laukti, kol jie išnyks. Tai nenatūralu ir prieštarauja žmogaus prigimčiai. Tramdomus instinktus galima išstumti į pasąmonę, tačiau čia jie susitelkia toje sielos dalyje, iškrypsta ir vėliau pasireiškia įvairiais nerviniais sutrikimais, sukelia ligas. Froidas prieštaravo visuomenei kaip ir visuomenė jam. Jos prieštaravimui, didelį pavojų- įsisąmoninimą, jis laikė sveiku dalyku, o slopinimą-  pavojingu. Medicina Froidui reiškė tiek pat kiek Paskaliui matematika, o Nyčei- senoji filosofija, todėl Froidas negailestingai be jokių poetinių užuolankų sako, jog libido – tai sekas, o mažas tyras vaikas lyg pirmykštis žmogus, kurio santykiai su tėvu kelia prigimtinę įtampą net ir nuoširdžiuose santykiuose. Tuo tarpu sapnai- tai karšto kraujo siautuliai ( Zweig 1999).

           Froidas  vienas pirmųjų atliko tyrimus, susijusius su nesąmoningu mąstymu. Nors jau iki Froido egzistavo įvairių pamąstymų, jog žmogaus psichikoje egzistuoja kažkas daugiau už sąmonės ribų, tačiau niekas nepriskirdavo tai mokslui, kol nepasireikšdavo sąmoningame elgesyje. Froidas ne tik griovė senas teorijas, nesutikdamas, jog nesąmoningumas yra bereikšmis, bet tvirtino, jog visi psichiniai reiškiniai pradžioje yra nesąmoningi ir savo verte ir prasme nenusileidžia sąmoningiems. Tik nedidelė dalis nesąmoningų procesų virsta sąmoningais. Panašiai kaip neapšviestas daiktas, vien dėl to, jog jis nematomas tamsoje ( nesąmoningumas), nepakeičia jo materialumo. Jis išlieka tokiu pat fiziniu kūnu. Žmogaus psichiką sudaro trys sluoksniai: sąmonė( psichiniai procesai), priešsąmonė(prieinama atmintis) ir pasąmonė (primityvios varos, emocijos, prisiminimai, kurie į sąmonę nėra įleidžiami) (Zweig 1999)

          Vėliau Freudas pamatė, kad jo sukurtasis topografinis psichikos modelis trukdo atsakyti į kitus svarbius klausimus. Jis siekė išsiaiškinti iš kur kyla motyvacija slopinti seksualinius impulsus ir kas sėdi už vairo, kai jie yra kontroliuojami nors pats kontrolės procesas yra nesąmoningas. Taip atsirado hipotezė apie psichikos struktūrą. Freudas pasiūlė naują psichikos modelį, vadinamu struktūriniu psichikos modeliu: galima išskirti tris psichikos santykinai pastovias, tačiau atviras pokyčiams struktūras. „Šios psichikos sistemos formuojasi vystantis asmenybei kiekviena iš jų siekia gauti pasąmoningų varų energiją.“ (Andrikienė, Laurinaitis, Milašiūnas 2013). Tai id (instinktų valdoma, seniausia psichikos dalis)ego („aš“ savastis, ego atsakingas už impulsų valdymą ir kontrolę)superego ( liepia paisyti visuomenės normų ir taisyklių, žmogus negali būti savivalis) (Andrikienė, Laurinaitis, Milašiūnas 2013).

           S.Froidas žiūrėjo į psichiką kaip į „aparatą“, arba organizaciją, kuri funkcionuoja tam, kad užtikrintų organizmo ramybės būseną. Organizmo ramybė be paliovos trikdoma tiek iš išorės, tiek iš vidaus. Išoriškai organizmą visąlaik veikia nuolat kintanti aplinka, o vidiniai ramybės trikdytojai yra organizmo poreikiai, pasireiškiantys psichologinių varų pavidalu. Visą žmogaus elgesį ir patyrimą galima traktuoti kaip prisitaikymą prie psichologinės ramybės trikdymo ir bandymus ją atgauti. Vieni iš tų procesų prieinami sąmonei, kiti- ne. Tiksliau būtų vartoti ne terminą, „pasąmonė“, bet terminą „pasąmoningi procesai“ ( Zweig 1999).

          Zigmundas Froidas yra daugiau nei neuropatologas, psichiatras, psichologas ar psichoanalizės pradininkas. Jis iš esmės yra tikras mokslo revoliucionierius, kuris pasuko istoriją kitu kampu, atvėrė ir parodė žmogaus psichikos galimybes, suformulavo naują požiūrį ir padėjo pamatus psichikos suvokimui ir tyrimams. Jo dėka šiandieninis mūsų požiūris negrindžiamas religinėmis, beveik niekuo nepagrįstomis tezėmis. Dabar mes galime išdidžiai aiškinti psichikos subtilybes. Nors vis dar yra daug neatsakytų klausimų, tačiau Zigmundas Froidas suteikė galimybę juos užduoti tinkama kryptimi. Dėl jo nuveiktų darbų  naujosioms kartoms atsiveria kitas požiūris, kuris skatina į žmogų žiūrėti su didesne išmintimi, išmanymu, pagarba ir supratimu.

Straipsnį parengė VDU Psichologijos bakalauro studijų II kurso studentė Arūnė Žigunytė

 

Literatūra

  1. Andrikienė, L., Laurinaitis, E., & Milašiūnas, R. (2004). Psichoanalitinė psichoterapija. Vaistų žinios, Vilnius.
  2. Zweig, S. (1999). Apie Zigmundą Froidą. Portretas. Vilnius: Vyturys, 34.