Šiandien nei vienas neįsivaizduojame savo gyvenimo be televizijos. Tiek jaunas, tiek senas čia randa sau tinkančius ir patinkančius filmus, serialus bei įvairiausias laidas. Jau keletą metų vienos populiariausių televizijos siūlomų laidų, suburiančių įvairaus amžiaus žiūrovus, yra pramoginės laidos (Šok su manimi, Kviečiu šokti, muzikinis projektas X faktorius). Pagrindinis bruožas, vienijantis pramogines laidas, tai humoras, kuris ir lemia jų populiarumą. Minėtos laidos turi nemažai privalumų: kelia žiūrovui nuotaiką, leidžia pamiršti kasdienius rūpesčius, populiarina visuomenėje šokio kultūrą, dainavimą. Charizmatiškos laidų vedėjų asmenybės, gražūs rūbai, ryškios emocijos – visa tai taip pat padeda kas vakarą prie televizorių ekranų pritraukti gausų būrį žiūrovų. Todėl nekyla abejonių dėl šių laidų reikalingumo ir naudos.

Viskas iš pažiūros puiku – žiūrovas vakarais turi galimybę atsipalaiduoti po darbo dienos ar linksmai praleisti savaitgalio vakarą. Tačiau daugelis nė nesusimąsto, kaip iš tiesų mus veikia tokio tipo laidos. Ar iš tiesų jos  duoda tik naudą? Kas slypi po laidose dominuojančiu humoru? Ir ar tokio tipo humoras nevirsta patyčiomis ir žmonių žeminimu, kurį psichologijoje priimta vadinti psichologiniu smurtu?

Humoras ar psichologinis smurtas?

Dažnai diskutuojama apie televizijoje vyraujantį tiesiogiai demonstruojamą fizinį smurtą – muštynes, žudynes ir pan. Tačiau egzistuoja ir kitokia, ne tokia akivaizdi, smurto forma – psichologinis smurtas, kuris pasireiškia žmogaus niekinimu, vieša kritika, tyčiojimusi, keiksnojimu necenzūriniais žodžiais ir kita žodine agresija. Būtent šią smurto formą ir slepia iš pažiūros patrauklūs ir spalvingi pramoginiai televizijos projektai ir laidos. Pats žodis pramoginis tarsi sako, jog tai lengvo turinio laidos, skirtos atsipalaiduoti. Todėl jos pritraukia didžiąją dalį televizijos žiūrovų auditorijos, tarp jų ir vaikus. Tačiau reikia pabrėžti, kad vaikai yra jautri žiūrovų grupė, kurią lengva paveikti. Kaip nurodo A. Kiškis (2004), tai susiję su vaikų jautrumu įspūdžiams, silpnesniu kritiniu mąstymu ir polinkiu susitapatinti su televizijos personažais. Televizija yra įtaigi priemonė, perduodanti ir formuojanti elgesio modelius, vertybes, nuostatas bei stereotipus. Todėl jautriausia ir imliausia žiūrovų dalis – vaikai gali lengvai perimti demonstruojamą negatyvų elgesį, kuris gali turėti didelės reikšmės jų asmenybės formavimuisi ir santykiams su aplinkiniais. Pagal R. Huesmann socialinio vystymosi teoriją, jau vaikystėje nusistovi tam tikros „elgesio programos“, kurios gali lemti vienokį ar kitokį elgesį, prisitaikymą prie aplinkos ir sugebėjimą spręsti problemas. Tad vaikui stebint pramogines laidas, kuriose didžiąją jų dalį užima patyčios, pateiktos kaip pasilinksminimo priemonė, gali susiformuoti nuostata, jog tai tinkamas bendravimo būdas, susijęs su gera nuotaika.  Pvz.: transliacijos metu skambantys tokie įžeidinėjimai, kaip „pienburnis“, „storas“, „niekam tikęs“ ir pan. dažnai susilaukia publikos juoko ir ovacijų. Taip pat visai neseniai viename šokių projekte buvo galima išgirsti tokį laidos komisijos pirmininkės ir vedėjos „linksmą“ apsižodžiavimą: „Atrodote tokia atsigavusi, pailsėjusi, papilnėjusi…“, – komisijos pirmininkę gyrė laidos vedėja. „Aš turiu liemenį, tad galiu rengtis bet kaip, o pačią tai mačiau spraudė-neįspraudė. Krūtinė per kraštus lipo, – šiai atsakė komisijos pirmininkė. – Ir jūsų dantys baltesni – jūs išsivalėte juos?“ Tai tik vienas trumpas “humoro” pavyzdys. Jo mūsų populiariausiose televizijos laidose apstu. Tokios humoristine skraiste pridengtos patyčios jau tapo įprastu televiziniu reiškiniu.

Psichologai net neabejoja, kad pramoginėse laidose demonstruojamas psichologinis smurtas, gali daryti įtaką įvairaus amžiaus žiūrovams. Ypač vaikai suvokdami psichologinį smurtą, kaip sėkmę ir gerą nuotaiką garantuojantį elgesį, ilgainiui ima imituoti tai savo aplinkoje ir taikyti netinkamus elgesio modelius bendraujant su draugais ir šeima. Psichologiniai tyrimai rodo, jog bet koks, tiek fizinis, tiek psichologinis smurtas susijęs su humoru, didina agresiją ir nejautrumą (A. Kiškis, 2004). Pagal L. Berkowitziaus teoriją (A. Kiškis, 2004), taip yra todėl, kad žiūrovai mažiau ar daugiau save identifikuoja su televizijoje rodomais smurtautojais, šiuo atveju dažnai matomais pramoginėse laidose. Todėl žiūrovai, stebintys smurtą, yra labiau pasiruošę jį pritaikyti bei panaudoti tarpasmeniniuose santykiuose.

Taigi, skirdamas laiką žydriesiems ekranams, žiūrovas pasiima iš televizijos ne tik tai kas naudinga, bet nejučiomis gali pasiduoti ir neigiamai pramoginių laidų įtakai. Nebūtina atsisakyti mėgstamų laidų ir drausti jas žiūrėti vaikams. Tačiau galima apsisaugot nuo neigiamos įtakos patiems ir apsaugoti savo atžalas. Svarbu pastebėti ribą tarp humoro ir patyčių bei kritiškai vertinti tai, ką matome ir girdime pramoginėse laidose. Suaugusieji, įsisąmoninę pramoginių laidų tiek privalumus, tiek trūkumus, turi galimybę apsaugoti vaikus nuo neigiamos įtakos. Su vaikais reikia apie tai kalbėti ir diskutuoti, skatinti jų kritinį mąstymą bei sąmoningą, laisvą pasirinkimą. Taip galima ugdyti atsparumą nuo neigiamos laidų įtakos tiek vyresniajai, tiek jaunajai kartai.

Straipsnį parengė Irena Pėstininkienė, Karina Avvad, Julita Nikoraitė, Danutė Savickaitė, Eglė Šadauskaitė; Psichologija, IV kursas

Naudota literatūra:

  1. Kiškis A. (2004). Neigiamas smurto televizijoje poveikis nepilnamečiams ir jo prevencija.Jurisprudencija, 59 (51), 39-53
  2. Pečiulis Ž. (2005). Televizijos vaidmenys visuomenėje: formalusis ir neformalusis instituciškumas. SOCIOLOGIJA. Nr. 4. P. 29–34
  3. http://pramogos.delfi.lt/zmones/viena-kita-eteryje-pesiojancios-edaniute-ir-rmikelkeviciute-tikros-drauges-sako-komplimenta-ir-tuo-paciu-metu-kanda.d?id=59534511(Aplankyta 2012.12.02)